Užrašai

Ingredientai:
Margarinas - 250 g,
Cukrus - 1 stiklinė;
Kiaušniai - 2  vnt.;
Miltai;
Uogienė.

Kiaušinius išsukti su cukrumi, įpilti ištirpintą margariną, maišant berti miltus iki kol tešla bus minkoma. Tešlą padalinti į dvi dalis. Viena dalimi iškloti skardą, išteptą margarinu, kurioje bus kepamas pyragas, kitą dalį įdėti į kamerą 5 - 10 min. pašaldyti. Ant išklotos tešla skardos užtepti uogienės. Tešlą iš kameros burokine tarka užtarkuoti ant viršaus. Pyragą pašauti į orkaitę ir kepti 45 min.

Gizos nekropolis, Sfinkso ir trijų didžiųjų Egipto piramidžių buvimo vieta, yra stulbinanti architektūrinė ir archeologinė paslaptis. Tai ne tik dėl daugelio fizinių ir inžinerinių pagrindinių piramidžių ir  šventyklų ypatumų, bet ir tame, kad šie paminklai neturi užrašų ir yra anoniminiai. Kalbant apie Sfinksą - labai sunku objektyviomis priemonėmis nustatyti jų amžių. Sfinkso priskyrimas konkretiems faraonams, egiptologus verčia remtis tiesiog pakankamai savavališka konteksto interpretacija. Pavyzdžiui, trys didžiosios piramidės įprastai laikomos Cheopso, Chefreno ir Mikerino - trijų IV dinastijos faraonų kapais. Bet nė viename iš šių paminklų nerasta faraonų palaikų, ir nors Didžiosios piramidės patalpose po grindimis rasti taip vadinami “akmenų tąšytojų ženklai” - grubiai iškalti įrašai - jie ne tiek liudija didžiosios piramidės priskyrimui Cheopsui. Didžiojoje piramidėje ir taip pat tose, kurias priskiria Chefrenui ir Mikerinui daugiau nėra jokių užrašų. Netgi trijose mažosiose piramidėse, kurios yra aikštelės pietvakarių pusėje, nėra jokių užrašų. Šešiose piramidėse rasta eilė IV dinastijos daiktų, bet garantijos, kad šie radiniai yra ir piramidžių bendraamžiai - nėra.

Tokia pat problema iškyla dėl Chefreno ir Mikerino statulų, kurios buvo rastos taip vadinamosiose Mirusiųjų šventykloje (pastarojo) ir Slėnio šventykloje (pirmojo). Šios skulptūros - vienintelis šių faraonų ir šių piramidžių sąsajos liudijimas. Remiantis logika - šių statulų buvimas tik suteikia galimybę tokioms sąsajoms, bet jų nepatvirtina. Kitais žodžiais tariant Chefrenas ir Mikerinas galėjo pastatyti šias šventyklas. Bet taip pat įmanoma, kad jie tik pasinaudojo anksčiau esančiais ir paveldėtais statiniais, pritaikė juos, atnaujino ir ten pastatė savo statulas.

Tokie samprotavimai teisingi ir kalbant apie Gizos nekropolį apskritai. Jo sąsaja su IV dinastija neginčytina, bet tikras šio ryšio pobūdis dar nenustatytas. Kalbant tiksliau, egzistuoja daug kapų (mastaba) su puikiai atrenkamais užrašais, leidžiančiais be klaidų juos priskirti IV dinastijos epochai; šie kapai išsidėstę į rytus ir vakarus nuo Didžiosios piramidės ir į vakarus nuo Sfinkso, bet dėl to tvirtinti, kad pačių piramidžių prasmė yra “kapavietė ir tik kapavietė” galima tik preliminariai. Visiškai įmanoma, kad čia, taip pat kaip ir kitose pasaulio vietose šventasis žemės lopinėlis senovėje buvo užsatytas vienu tikslu, o po to buvo užimtas ir panaudotas visiškai kitam tikslui.

Šitas kompleksas susideda iš taip vadinamo Sfinkso šventyklos ir Chefrenos slėnio šventyklos, be to pirmoji iš šventyklų išsidėsčiusi tiesiai prieš Sfinksą, į rytus nuo jo, o antroji truputį piečiau Sfinkso šventyklos ir nuo jos nutolusi tik siauru praėjimu. Šios šventyklos panašios į du didelius, bet žemus namus, stovinčius gatvėje vienas šalia kito.

Slėnio šventykla - didžiausia iš jų ir panaši į kvadrato formą, kurio siena apie 40 metrų. Sfinkso šventyklos forma panašesnė į rombą, kurio siena apie 30  metrų. Pirminėje versijoje abu monumentai buvo apie 12 metrų aukščio. Jie buvo sudėlioti iš masyvių kalkakmenio blokų ir iš vidaus ir išorės padengti granitu. Eigoje nuo Sfinkso šventyklos buvo nuimtas granito sluoksnis, taip pat ir nemaža dalis mūro buvo išmontuota, taip kad ji liko labai prastos būklės. Slėnio šventykla apgadinta mažiau. Abu statiniai stovi be stogų, perdangų sijos dingę. Tiesa Slėnio šventykloje išliko 16 vidinių kolonų ir apvadai T formos centrinėje salėje, kas sukuria nuostabų vaizdą - šviesos ir  šešėlio derinį. Šiuos senovinius ir anoniminius statinius sieja asketiškas stilius ir didelių megalitų, kurių masė siekia iki 200 tonų, naudojimas. Čia visiškai nėra smulkių blokų, patys mačiausi sveria daugiau kaip 50 tonų, ir sunku suprasti, kaip senovės egiptiečiai įsigudrino juos pakelti ir padėti į vietą. Netgi šiais laikais statybininkams naudojantis naujausiais technikos pasiekimais, būtų labai sunku, jeigu jiems pavestų sukurti tikslias šių šventyklų kopijas.

Kroviniams, kurie sunkesni negu 50 tonų reikia specialiųjų kranų. Šiuo metu pasaulyje egzistuoja nedidelis tokių kranų, kurie galėtų manipuliuoti tokiais kroviniais kaip 200 tonų sveriantys kalkakmenio blokai, skaičius. Paprastai jie būna tiltų arba uostų tipo ir pagrinde naudojami gamyklose ir krovininiuose uostuose, kur kelia dideles mašinas ir tokią įrangą, kaip buldozerius, šarvuotąją techniką, plieninius jūros konteinerius. Jų konstrukciniai elementai pagaminti iš plieno, jie aprūpinti galingas elektros varikliais, bet dauguma iš jų turi iki 100 tonų keliamąją galią. Trumpiau tariant, šventyklos iš 200 tonų blokų pastatymo užduotis pasirodytų labai neįprasta ir sunki netgi šiuolaikiniams specialistams, kurie apsiginklavę šiuolaikine keliamąją technika. Dabartiniu metu JAV yra tik du antžeminiai kranai, su strėle ir atsvaru, kurie gali dirbti su 200 sveriančiais kroviniais. Neseniai vienas iš jų buvo nuvežtas į Long-Ai-Lend statybas, kad gamykloje sumontuotų 200 tonų sveriantį katilą. Šio krano strėlė yra 67 metrų ilgio ir aprūpinta betono atsvara, kurios masė 160 tonų. Ši atsvara neleidžia kranui apsiversti. Prieš pakeliant katilą, 20-ties žmonių brigadai reikėjo 6 savaites ruošti šiam darbui aikštelę.

Paslaptis paslaptimi, bet Slėnio ir Sfinkso šventyklos stovi Gizoje kaip tylus liudijimas, jog kažkokie statybininkai senovėje žinojo kaip pakelti 200 tonų sveriančius krovinius ir turėjo tam reikalingas technines priemones. Beveik akivaizdu, kad jie nesinaudojo uostų ar panašiais kranais, taigi visiškai neaišku kaip jie tai padarė.

Nesant techninio Sfinkso ir Slėnio šventyklų užduoties vertinimo, galime peržvelgti prancūzų inžinieriaus - statybininko Žano Leru Keri, kuris konsultavo Kairo metropoliteno statybas,  Didžiosios piramidės statybos vertinimus. Jis pabandė įvertinti galimybę į vietą pristatyti 70 tonų sveriančius blokus, kurie buvo naudojami Karaliaus rūmų statybai. Pagal jo skaičiavimus, toks darbas galėjo būti atliktas, nors ir su dideliais sunkumais, brigadų, kuriose yra po 600 žmonių, išrikiuotų plačioje plokštumoje, įrengtoje prie šoninės piramidės sienos. Iš to seka, kad Slėnio blokų tempimui reikėtų brigados iš 1800 žmonių. Kaip visgi pakinkyti 1800 žmonių tokio palyginti kompaktiško krovinio perkėlimui (blokų gabaritai neviršija 9 x 3 x 3,6 metrų)?

Kodėl reikėjo statyti šventyklas iš nepakeliamų 200 tonų sveriančių blokų, kai buvo galima padaryti kur kas paprasčiau (ir niekaip estetiškai neprasčiau) ir naudoti mažesnius blokus, pavyzdžiui po 2 - 3 tonas? Egzistuoja tik 2 atsakymo variantai. Arba tie, kas projektavo šiuos statinius turėjo techninių žinių, leidžiančių lengvai išgauti, atvežti ir sumontuoti didžiulius blokus, arba jų mastymo būdas stipriai skiriasi nuo mūsų. Pastaruoju atveju jų motyvus vargu ar galima laikyti normaliais, lyginant su mūsų kultūra.

Jau buvo paminėta, kad Sfinkso ir Slėnio šventyklos yra anoniminiai statiniai. Nors aišku, kad paskutinis iš jų buvo naudojamas Chefreno laidotuvėms, nėra jokių įrodymų, kad būtent jis ją pastatė. Priešingai, jeigu geologinis Roberto Šocho tyrimas teisingas, tai išeina, kad Chefrenas nepastatė nė vieno iš šių statinių. Reikalas tame, kad statant Sfinksą Gizos plokštumos uoloje buvo iškirstas gilus pasagos formos griovys, po to likusiai centrinei daliai buvo suteikta reikalinga forma. Geologai sugebėjo įrodyti, kad kalkakmenio monolitai iš kurių pastatytos abi šventyklos yra paimti iš to paties griovio. Tokiu būdu, jie buvo iškirsti tuo pat metu, kaip ir Sfinksas. Iš čia seka, kad jeigu Sfinksas tikrai tūkstančiais metų vyresnis, kaip galvojo egiptologai, tai ir šventyklos atitinkamai tūkstančiais metų senesnės. Panašu, kad prieš mūsų akis yra pėdsakai gerai išsivysčiusios ir galbūt techniškai apsirūpinusios civilizacijos, kuri sugebėjo atlikti neįtikėtinus architektūrinius ir technologius žygdarbius tais laikais, kada kaip tvirtinama ant Žemės neegzistavo visiškai jokios gyvybės.

Tokį variantą patvirtina faktas, kad ant šventyklų megalitų matoma vandens erozija būtent tokia, kaip ir ant Sfinkso. Įdomu pažymėti, kad išlikę šventyklos paviršiniai papuošimo blokai apdirbti tokiu būdu, kad jų vidinis paviršius tiksliai atkartoja pagrindinių kalkakmenio blokų formas, kurie šiuo momentu jau paveikti erozijos. Kadangi granito papuošimai atrodo taip pat kaip ir kiti Senosios karalystės epochos laikų Egipto architektūriniai statiniai (o kalkakmenio blokai pastebimai skiriasi), galima laikyti papildomu hipotezės, kuri teigia, kad erozijos paveikti statiniai buvo atstatyti ir atnaujinti Senosios karalystės faraonų, patvirtinimu.

Garsioji Chefreno statula iš juodojo diorito, kuri dabar stovi Kairo muziejuje, buvo rasta šešių metrų duobėje, patalpos, esančios prieš T formos centrinę Slėnio šventyklos salę, grindyse. Perėjęs per šią salę, kuri apsupta tvirtų kalkakmenio ir granito sienų, lankytojas patenka į auštą ir siaurą praėjimą šiaurės - vakarinėje pastato dalyje. Šitas praėjimas išveda į galinę šventyklos dalį šalia pietinio, Sfinksą supančios ertmės krašto, tai yra ten, kur atsiveria vaizdas į Sfinksą. Praėjimas pereina į masyvų “kelią”, kuris tęsiasi daugiau kaip  300 metrų Gizos plokštuma ir sujungia Slėnio šventyklą su Mirusiųjų šventykla, o tada veda iki rytinės antrosios piramidės pusės. LAH

Gigantiška liūto kūno ir žmogaus galvos statula žiūri iš Egipto į rytus išilgai trisdešimtosios lygiagretės. Statula iškalta iš kalkakmenio monolito, kuris yra Gizos plynaukštės pagrindas, o jos ilgis 72 m, plotis 11,5 m, o aukštis 20 m.

Kalbant apie Sfinksą, senovės egiptiečiai dažnai naudojosi haranų žodžių Hvl, bet jį vadino ir kitais vardais, pavyzdžiui, Hu arba Hor-em-Achet, kas reiškia “Horas horizonte”. Be to dėl dar iki dabar nesuprantamų priežasčių Sfinksą dažnai vadino Sešep-inh-Atum, “gyvas Atumo įsikūnijimas”, turint omenyje Atumą-Ra, save sukūrusį saulės dievą, pirmąją senovės Egipto panteono dievybę. Tarp kitko, pats žodis “sfinksas” jau seniai jaudinantis vakarų pasaulio kolektyvinę pasąmonę, yra ne kas nors kitas, kaip tas pats Sešep-inh, graikų kalbos versija.

Gatonas Maspero, Kairo senovės muziejaus skyriaus direktorius, pripažintas savo laikų filologas, 1900 m rašė: “13-oje Sfinkso plokštės eilutėje Chefrenas sutinkamas tarpo viduryje… Mano nuomone tai yra nuoroda į Sfinkso atnaujinimą, kuris buvo atliktas valdant šiam monarchui, ir atitinkamai, tam tikru būdu nurodo, kad Chefreno pirmtakų laikais Sfinksas jau buvo užpustytas smėliu”.

Šio požiūrio naudai kalba ir dar vienos maždaug to laikotarpio lentelės, kuri vadinama “Aprašo lentele” ir yra Gizoje, tekstas. Dauguma šiuolaikinių egiptologų savavališkai šios lentelės tekstą laiko vaizduotės vaisiumi. Pagal šį tekstą, Sfinksą matė ir Cheopsas. O kadangi teigiama, kad Cheopsas yra didžiosios piramidės statytojas ir buvo Chefreno pirmtakas, iš to seka aiški išvada, kad Chefrenas paprasčiausiai negalėjo pastatyti Sfinkso.

Remiantis bendrąja erozija (kuri labai skiriasi nuo kitų Gizos nekropolio paminklų), peršasi išvada, kad šio komplekso statiniai buvo pastatyti toje pačioje epochoje.

“Problema tame, kad Sfinksas erozijos paveiktas iki kaklo. Dėl to reikėjo, kad vanduo visame Nilo slėnyje būtų pakilęs mažiausiai 18 metrų. Sunku įsivaizduoti tokio lygio potvynį. Taip pat, jeigu hipotezė teisinga, tai prireiktų pripažinti, kad analogišku būdu įvyko ir kalkakmenio blokų pamatų Mirties slėnyje, kuris yra kelio, einančio nuo Sfinkso pabaigoje, erozija. O dėl to būtų reikalingas potvynis, siekiantis piramidžių papėdę, tai yra vandens pakilimas dar maždaug 30-čia metrų…” (Džonas Vestas).

“… Sfinkso eroziją iššaukė lietaus, bet ne potvynio vanduo… Šis poveikis įvyko per vieną ciklą…” (Džonas Vestas).

Pirmuosius įdomius rezultatus gavo Dobecki, kuris aplink Sfinką atliko savo seismografinius tyrimus. Sudėtinga įranga, kurią jis atsivežė su savimi, užfiksavo daugkartines “anomalijas ir ertmes uoloje tarp Sfinkso letenų ir Sfinkso šonuose”. Vieną iš šių ertmių jis aprašo taip: “… Ji pakankamai didelė, jos matmenys maždaug 9 m ant 12 m ir yra 5 metrų gylyje. Jos teisinga forma - stačiakampis - kas yra mažai tikėtina, kad būtų natūraliai susidariusi… Dėl to yra priežasčių teigti, kad ji - žmogaus rankų darbo”.

Kaip prisimena Vestas, gavęs oficialų leidimą į daubą, Šochas taip pat “greitai tapo labiau kategoriškas… giliai paveiktas erozijos Sfinkas ir jo daubos aplinkinė sienelė ir silpnai paveikti erozijos Senosios karalystės kapai, kurie įsikūrę piečiau ir datuojami Chefreno epocha yra iškirsti toje pačioje uoloje. Dėl to Šocho nuomone, geologiškai neįmanoma visus šiuos statinius priskirti tai pačiai jų sukūrimo epochai. Mūsų mokslininkai priėjo vienos sutartinės išvados: tik vanduo ir konkrečiai atmosferos kritulių pavidalu galėjo padaryti mūsų stebimų objektų eroziją…”.

Trumpai tariant Šocho pozicija, kurią pilnai palaiko paleoklimatologai, pagrįsta tuo, kad stiprūs lietūs, kurie būtini tam, kad iššauktų Sfinko erozija, nustojo kristi Egipte iki 2500 m. iki mūsų eros, kada, kaip egiptologai tvirtina, Sfinkas ir buvo pastatytas. Tai yra, darant pačius atsargiausius geologinius vertinimus, Sfinkso statiniai priskirtini “mažiausiai 7000 ir 5000 m. iki mūsų eros periodui”. Tuo pat metu, pagal egiptologus, Nilo slėnis buvo apgyvendintas tik primityviais medžiotojais - neolito rinkėjais, kurių “instrumentai” apsiribojo užaštrintais akmenimis iš titnago ir lazdomis. Jeigu Šochas teisus, tai iš to seka, kad Sfinksas ir kaimyninės šventyklos (pastatytos iš šimtų 200 tonų svorio kalkakmenio blokų) yra rezultatas kažkokios senovinės nežinomos, bet išsivysčiusios civilizacijos.

Vestui norėjosi eiti dar toliau negu buvo pasiryžęs Šochas. Džonas jautė, kad geologas per daug atsargus ir apsiribojęs savo “minimaliais vertinimais”, liečiančiais Sfinkso sukūrimą 7000 - 5000 m. iki mūsų eros: “Čia mūsų su Šochu nuomonės išsiskyrė, arba, greičiau tuos pačius faktus mes interpretuojame skirtingai. Šokas pakankamai savavališkai laikosi labiau konservatyviojo vertinimo, sekančio iš šių duomenų… Aš jau įsitikinęs, kad Sfinksas turi būti ne jaunesnis kaip paskutinio ledynmečio periodo pabaiga…”. Praktikoje tai reiškia - bet kuris periodas iki 15 000 m. iki mūsų eros. Vesto nuomone, tai seka iš to, kad jokių liudijimų apie išsivysčiusią Egipto kultūrą 7000 - 5000 m. iki mūsų eros periode visiškai nėra. “Jeigu Sfinksas atsirado ne vėliau kaip 7000 - 5000 m. iki mūsų eros, tai mes turėtume bent kokius nors egiptietiškų šaltinių liudijimus apie civilizaciją, kuri juos sukūrė”. O kadangi tokių liudijimų nėra, Vestas daro išvadą, kad civilizacija, sukūrusi Sfinksą ir šalia įsikūrę šventyklos, išnyko daug anksčiau negu 7000 - 5000 m. iki mūsų eros: “Gali būti, kad nesantys liudijimai yra palaidoti giliau, negu kas nors yra ieškojęs, arba vietose, kurių kol kas niekas dar netyrė - pavyzdžiui senosios Nilo vagos krantuose, kuri nuo dabartinės vagos nutolusi už kilometrų, arba visai Viduržemio jūros dugne, kur paskutiniojo ledynmečio periodu buvo sausuma…”.

1993 m. Egipto vyriausybė, sekdama vakarų specialistų patarimais, neleido aplink Sfinksą atlikti naujų geologinių arba seismologinių tyrimų. Tai kelia nuostabą, atsižvelgiant į išvadas, kurios lengvai gali būti padarytos iš Šocho duomenų, ir dvigubai keisčiau, kadangi šie duomenys nebuvo užginčyti nei viename moksliniame forume. Priešingai, praėjusiais metais Bostono geologas ne vieną kartą atsilaikė prieš akademinius meistrus, sėkmingai įrodydamas, kad Sfinkso erozija ypatinga, kur matosi vertikalūs erozijos grioveliai yra “klasikinis pavyzdys iš vadovėlio, kas atsitinka su kalkakmenio paviršiumi, jeigu tūkstančių metų periode ant jo lija lietūs…”. Dėl to, prideda jis, “duomenų, mums žinomų apie Gizos senovės klimatą, kontekste, tai yra liudijimas to, kad Sfinksas daug vyresnis, negu tradiciškai teigiama, kad jis 2500 m. iki mūsų eros senumo. Aš tiesiog einu ten, kur mane veda mokslas, jis mane veda prie išvados, kad Sfinksas pastatytas daug anksčiau, negu tai buvo laikoma iki šiol”.

“Tvitinama, kad akmuo (naudotas Gizos piramidžių statybai) buvo pervežamas didelius atstumus… ir kad statybose buvo naudojami pylimai… Nuostabiausia tai, kad nors statyiniai buvo tokio grandiozinio dydžio ir aplink juo nėra nieko, išskyrus smėlį, neišliko nei pylimų, nei akmens apdirbimo pėdsakų, taip, kad jie atrodo ne kaip palaipsniško žmonių darbo rezultatas, o kaip netikėtas kūrinys, lyg koks dievas būtų juos sukūręs ir pastatęs smėlynuose” (Diodoras Sikul, Knyga I. I amžius iki mūsų eros).LAH

Naskos plynaukštės piešiniai nėra išmėtyti po visą plynaukštę, o išdėstyti apribotoje teritorijoje, kurios plotis apie 5 km, greta Ingenio slėnio. Žinoma truputį daugiau nei 30 piešinių, dauguma iš jų yra paukščių ir gyvūnų atvaizdai. Tarp paukščių gali būti pakankamai lengva identifikuoti kolibrį, pelikaną, papūgą ir kondorą. Gyvūnai vaizduoja beždžionę, šunį, lamą ir banginį. Šių piešinių dydžiai skirtingi. Pavyzdžiui voro ilgis 46 m, o kondoro 110 m. Pats reikšmingiausias piešinys - keistas paukštis su panašiu į gyvatę vingiuotu kaklu ir ištemptu plonu snapu, kuris sudaro pusę viso šio paveikslo ilgio. Šio piešinio dydis viršija 250 m. Piešiniai atlikti ta pačia technika, kaip ir linijos bei geometrinės figūros. Visi piešiniai kontūriniai, atlikti viena nepertraukiama linija, kuri niekur nesikerta. Linijos plotis svyruoja nuo 30 cm iki 3 m. Dalis piešinių siekiasi su geometriniais vaizdiniais ir daugeliu atveju pastebima, kad piešiniai atlikti virš anksčiau nupieštų trikampių ir trapecijų. Iš kitos pusės, patys piešiniai daug kur kertasi, o kartais ir padengti juostomis ir linijomis. Tai liudija apie keletą šių piešinių atlikimo etapų. Gali būti, kad jie buvo atlikti skirtingomis epochomis ir skirtingomis kultūromis.

Patys paveikslėliai labai nuostabūs ir paslaptingi. Beždžionės piešinyje galima atpažinti ilgauodegę beždžionę. Ši primatų rūšis gyvena džiunglėse į rytus nuo Andų, tai yra už šimtų kilometrų nuo Naskos dykumos. Pats beždžionės piešinys yra 60 m. ilgio, o beždžionės uodega nepertraukiamai pereina į sudėtingą panašią į zigzagą, o po to sinusoidinę figūrą. Netgi paviršutiniškai žvelgiant, matosi griežtas šio komplekso geometrinis tikslumas. Amerikos tyrinėtojas Džeraldas Choukinsas (Gerald Hawkins (1928–2003)) Naskos piešinius pavadino “įšaldytos matematikos pragaru”.

Įdomu tai, kad beždžionės piešinys turi po tris pirštus ant kojų ir nevienodą pirštų skaičių ant rankų: penkis ant vienos ir keturis ant kitos. Tai būtų galima laikyti menininko, palikusio šį senovinį atvaizdą, savivale, jeigu ne dar vienas geoglifas, kuris yra netoliese. Tai - taip vadinamos “rankos” - keistas ir pakankamai abstraktus piešinys, kuriame galima atpažinti rankų porą: vieną penkiapirštę ir kitą - keturpirštę. Tai liudija, kad mums paprasčiausiai neprieinama simbolių sistema, kuri slypi Naskos komplekso piešiniuose.

Neskaitant specialistų, nemažai kam žinoma, kad plynaukštė Naska ne vienintelė Peru teritorija, kuri yra padengta paslaptingais piešiniais. Tik už 10 km nuo Naskos yra nedidelis miestelis Palpa, aplink kurį plynaukštėje, kuri vadinasi Palpa Pampa yra tūkstančiai analogiškų juostų, linijų ir piešinių. Keista, bet faktas, kad Marija Raiche, iššvaisčiusi beveik pusė amžiaus Naskos tyrinėjimams savo darbuose net neužsiminė apie kaimyninę plynaukštę, nes apie ją nežinoti ji negalėjo. Plačios visuomenės dėmesiui šie piešiniai Palpa dykumoje tapo prieinamais po žinomo senovės tyrinėtojo Eriko fon Denikeno (Erich Anton Paul von Däniken (1935)) publikacijos tik praeito amžiaus 90-tųjų metų pradžioje.

Pati Palpa plynaukštė pagal plotą du kartus mažesnė negu Naska, bet lenkia Naską geoglifų įvairove. Kaip ir Naskoje, Palpa plynaukštėje didžiąją ornamentų dalį sudaro juostos ir linijos, juostos dešimt kartų platesnės, negu linijos ir dažnai turi trapecijos formos pabaigą. Juostos gali dvigubintis, keisti savo kryptį stačiu kampu, pereiti į trikampius. Šio komplekso senovės piešinių kūrėjų logika vis dar lieka nesuvokiama šių laikų tyrinėtojams.

Neskaitant panašumų, Palpos kompleksas ženkliai skiriasi savo neįprastu reljefu. Jeigu plynaukštė Naska yra didelis dykumos plokščiakalnis, tai Palpa - daugelis neaukštų kalvų, ilgais liežuviais įsiterpiančių į lygumą, o jų plokščiose viršūnėse tęsiasi plačios rankų darbo juostos ir linijos. Kai kurių kalvų viršūnės atrodo kaip nupjautos dideliu peiliu: labai plokščios ir lygios. Plynaukštėje Palpa yra juostų, kurių plotis siekia iki keleto šimtų metrų. Kaip ir Naskoje, čia juostos ir linijos kerta viena kitą ir dengia viena kitą, kas liudija apie keletą skirtingų laiko periodų, kuomet buvo kuriami atvaizdai.

Plokščiakalnyje Naska žinomas tik vienas piešinys, kuris vaizduoja į žmogų panašią būtybę, taip vadinamą “astronautu”. Jis įsikūręs nedidelės kalvos šlaite ir siekia iki 30 metrų aukščio. Palpoje yra apie dešimt į žmogų panašių būtybių. Jie nupiešti skirtingomis manieromis ir skirtingo lygio sudėtingumu ir labai skiriasi dydžiais. Visi į žmogų panašūs piešiniai išsidėstę kalvų šlaituose, bet ne horizontaliame plynaukštės paviršiuje. Į žmogų panašios būtybės turi keistus galvos apdangalus, panašius į kepures, plunksnas ir netgi kažką panašaus į apvalų šalmą. Be to, Palpoje žinomi keletas gyvūnų piešinių: banginio (arba orkos), paukščių, panašių į kondorą ir įvairių žinduolių.

Palpos  kompleksą nuo Naskos skiria keletas geometrinių piešinių, kurie stebina savo sudėtingumu ir matematinės proporcijos harmonija. Pirmiausia tai piešinys, kurį vietiniai vadina “žvaigžde”, nors šis kūrinys labiau panašus į tradicinę indišką mandalą. Piešinys turi sudėtingą kompoziciją, kurios autoriai aiškiai stengėsi sukurti kažkokį geometrinį piešinį, paprasčiausią ornamentą. Net nekyla abejonių, kad šis piešinys turi konkrečią informaciją, užšifruotą pagal kažkokį kodą. “Žvaigždė” - tai trys ratai, du maži ir vienas didelis, centrinis, vienas su kitu sujungti linijomis į vieną kompoziciją, kurios bendras dydis yra vienas kilometras ilgio. Kompozicijos centras atrodo kaip aštuonkampė žvaigždė, sudaryta iš dviejų 45° kampu sudėtų kvadratų. Į “žvaigždę” įpieštas dvigubas ratas, viduriniojo rato centre išsidėstę du persikertantys stačiakampiai, sudarantys dar vieną kvadratą, o jo viduje - šešiolikos spindulių žvaigždė. Visoje kompozicijoje geometrinių figūrų susikirtimo taškuose išsidėstę apvalios skylės, tarsi žymės. O mažų ratų apvadai, kurie yra centrinio šonuose atlikti ne linija, o skylių grandinėmis.  Šių mažų žiedų centruose pavaizduotos aštuonkampės žvaigždės. Negalima abejoti, kad piešinys “žvaigždė” yra vienas iš raktinių visame Palpos komplekse, tik jo prasmė vis dar lieka mums nežinoma. Vienintelis šio kūrinio analogas, kuris galėtų ateiti į galvą, tai gerai žinomi piešiniai laukuose, tokie pat matematiškai tikslūs ir turintys mums nesuvokiamos informacijos. Tarp kitko, 2001 m. liepą Anglijoje buvo užfiksuotas ir nufotografuotas “lauko ratas”, praktiškai visiškai atkartojantis plynaukštės Palpa “žvaigždę”.

Kitas, ne mažiau paslaptingas piešinys yra maždaug už kilometro nuo “žvaigždės”. Vietiniai gidai jį vadina “saulės laikrodžiu”, teigdami, kad piešinys buvo naudojamas saulės stebėjimui. Jie tvirtina, kad tam tikromis dienomis, pavyzdžiui per saulėgrįžą, saulės spinduliai gula pagal pagrindines piešinio ašis. Kompozicijos centras vaizduojamas dviguba spirale arba labirintu, nuo kurio į dvi puses eina tiesus zigzagas iš šešių linijų. Šalia “laikrodžio” išsidėstęs visas juostų ir linijų kompleksas, kurios atrodo netvarkingai kerta viena kitą. Viename šio piešinio gale išsidėstęs mažas žmogaus galvos piešinys su dviem aukštais “ragais” arba plunksnomis, o po juo - besiranganti gyvatė. Gyvatės atvaizdai daugiau nėra rasti nei Palpoje, nei Naskoje, bet šios gyvatės motyvas labai būdingas Peru senovės indėnų kultūroms.

Dar vienas paslaptingas kūrinys - stačiakampė “lentelė”, kuri įsikūrusi ant neaukšto kalno viršūnės. Ji susideda iš persikertančių kaip šachmatų lentoje linijų: 36 skersinių ir 15 išilginių. Šios linijos nėra ištisinės, jos susideda iš nedidelių stačiakampių įdubų, einančių punktyru ir tokiu būdu iš daugelio kryželių sudaro  lentelę. Stebėtina, kad iš oro šis piešinys puikiai matomas, nes visa lentelė boluoja lyg būtų sudaryta iš skalūnų. Šalia “lentelės” išsidėstęs visas plonų linijų pluoštas, kertantis žmogaus piešinį. O virš linijų nupieštas ratas, susidedantis iš aštuonių mažų kvadratų. Taigi šis piešinių kompleksas buvo atliktas nežinomų senovės meistrų mažiausiai trimis etapais.

Visumoje Palpos plynaukštė ženkliai pranašesnė už Naską kaip ir piešinių įvairove, taip ir jų dydžiu. Būtent Palpoje rasta 200 m. pločio juosta. Kai kurie tyrėjai praneša, kad čia linijos ilgesnės negu Naskoje. Pačios ilgiausios iš jų ilgis siekia 23 km! Atsakomybė už komplekso tyrimą ir apsaugą šiuo metu užkrauta Peru kultūros institutui Limoje, bet jis neturi pakankamų lėšų stambių lauko tyrimų organizavimui. Plynaukštėje dirba italų ekspedicija, bet jų darbo mastelis neleidžia tikėtis greitų rezultatų. Čia būtina ilgalaikė kompleksinė ekspedicija, sugebanti ne tik išmatuoti piešinius, bet ir atlikti geologinius ir archeologinius tyrimus.

Su visa hipotezių gausa apie Naskos ir Palpos geoglifų kilmę ir paskirtį mokslininkai nė trupučio nepriartėjo iki šio fenomeno įminimo. Sunku nuspėti, kad tokia didelė darbų apimtis, sulyginama su Didžiosios kinų sienos statiniais, būtų sukurta su kokia nors viena praktiška paskirtimi. Visus grandiozinius ir žymius žmogaus statinius visada sekdavo konkrečios, nors kartais mums šiandien ir nesuprantamos užduotys. Piešinių Naskoje ir Palpoje makrokompleksą skiria vienas principinės svarbos bruožas, kurį galima pavadinti “sąlyginiu paslaptingumu”. Juk šie piešiniai gali būti matomi tik iš oro, tai yra jų gamyba nebuvo orientuota į tuo metu gyvenusius regione žmones. Tuomet kam jie skirti? Gali būti, kad tai tam tikra didelė knyga, kurios kūrėjai tikėjosi, kad tolimoje ateityje žmonės sugebės perskaityti pranešimą universalia matematikos kalba?

Šio komplekso tyrimą apsunkina ir tai, kad iki šiol nėra smulkių žemėlapių, atvaizduojančių visus to rajono geoglifus. Amerikiečiai aerofotosesijos pagalba pagamino pakankamai tikslius žemėlapius - schemas tos Naska plynaukštės dalies, kur nupiešti visiems gerai žinomi gyvūnai. Bet smulkių viso Naska komplekso planų, o ypač Palpos vis dar iki dabar nėra. Turistinių lėktuvų pilotai skraido standartiniais maršrutais, turistams demonstruodami net neįgudusiai akiai žinomus ir aiškius piešinius. Bet patys pilotai pasakoja, kad praktiškai kasmet plynaukštėje randa naujus, anksčiau nežinomus geoglifus. Kai kurie vietiniai gidai tikina, kad toliau į rytus nuo Palpos yra kitos plynaukštės su analogiškomis linijomis ir piešiniais, kurių niekas iš tyrėjų nėra matęs ir netgi nežino apie jų egzistavimą.LAH

Apie Naskos dykumos piešinius dabar žino kiekvienas. Šių piešinių nuotraukas sutinkame netgi knygose vaikams. Prieš dvidešimt metų mokslininkai nustatė, kad šio fenomeno data yra maždaug pirmojo mūsų eros tūkstantmečio vidurys, o jo autoriai - vietiniai indėnai tuo pačiu pavadinimu - Naska. Tačiau paradoksas tame, kad per 60 metų šio senovinio fenomeno tyrinėjimų mokslininkai praktiškai neprisiartino iki vienos didžiausių žmonijos istorijos paslapčių, kuri yra Naskos piešiniai.

Visai neseniai paaiškėjo, kad pirmą kartą šios linijos paminėtos vienoje ispanų kronikoje 1547 metais, kur jos pavadintos “kelrodžiai keliautojams”. Bet po to keturių šimtmečių eigoje apie paslaptingąsias Naska linijas praktiškai niekas nežInojo. Jas vėl iš naujo atrado XX a. pradžioje, kai prasidėjo spartus aviacijos vystymasis.

Pirmuoju tyrinėtoju, atradusiu Naskos piešiniuose linijas buvo Toribijo Ksesspe (Toribio Mejía Xesspe (1896-1983)), 1927 m. Bet sistemingas šio senovinio komplekso tyrimas prasidėjo tik 1946 m. ir tai pirmiausiai susiję su entuziastinga tyrinėtoja, vokiečių mokslininke Marija Raiche (Maria Reiche (1903–1998)), kuri Naskos piešinių tyrinėjimui paskyrė 40 savo gyvenimo metų. 1946 m. apsigyvenusi Naska mieste Marija Raiche iki pat savo mirties 1998 metų, užsiėmė paslaptingų Naska piešinių tyrimu ir jos pastangų dėka visa plynaukštės teritorija buvo paskelbta nacionaliniu archeologijos parku ir pateko į valstybės saugomų teritorijų sąrašą.

Naskos plynaukštė, arba kaip ją vadina Peru - Pampa Naska - tai dykumos plynaukštė, išraižyta daugelio seniai išdžiūvusių upių vagomis. Ji įsikūrusi 450  km į pietus nuo Peru sostinės Limos. Bendra piešiniais padengta teritorija tęsiasi daugiau kaip 50 km iš šiaurės į pietus ir maždaug 5 - 7 km iš vakarų į rytus. Paslaptingosios linijos dengia dykumos paviršių maždaug 500 kvadratinių kilometrų teritorijoje. Tokius ant žemės paviršiaus padarytus piešinius mokslininkai vadina geoglifais.

Skaitant literatūrą apie plynaukštę Naska, susidaro įspūdis, kad pagrindine jos paslaptimi yra piešiniai, kuriems dauguma tyrėjų ir skiria savo pagrindinį dėmesį. Bet tai nėra tiesa. Plynaukštėje šiuo metu yra žinomi truputį daugiau negu 30 piešinių. Tokiu būdu jie sudaro tik 0,2 % visų piešinių. O pagrindinė Naskos paslaptis - tai pačios linijos ir juostos, kurių čia skaičiuojama apie 13 000! Be to plynaukštėje yra apie 700 geometrinių figūrų, pirmiausia trikampių ir trapecijų ir apie 100 spiralių. Iš pirmo žvilgsnio visi šie piešiniai Naskoje atlikti pakankamai paprastu būdu, jie iškasti dykumos plynaukštės paviršiuje. Tai yra ir piešiniai, ir linijos, ir juostos - tik grioveliai smėlio - žvyro dirvožemyje. Jų gylis svyruoja nuo 10 iki 30 cm. O atskirų juostų plotis gali siekti 100 m., o kai kuriais atvejais netgi 200 m. Kai kurių linijų ilgis siekia 8 - 10 km! Taigi netgi pirmą kartą susipažįstant su šiuo fenomenu kyla klausimai į kuriuos sunku rasti atsakymus.

Kur pasidėjo tūkstančiai kubinių metrų iškastų žemių? Juk vaizdiniai iš nedidelių tranšėjų savo šonuose neturi išimto grunto pertekliaus. Jis buvo išskirstytas ant viso dykumos paviršiaus? Taip pat grunto spalva piešinių viduje niekuo nesiskiria nuo dykumos paviršiaus. Bet žiūrint iš aukščiau visi piešiniai puikiai matosi, nes išsiskiria savo kur kas šviesesne spalva. Daugelis linijų ir juostų vizualiai atrodo ne kaip giluminiai dariniai paviršiuje, o greičiau kaip išsikišę, iškilimų vaizdiniai. Mokslininkai mano, kad visus piešinius senovės indėnai atliko rankomis, naudodamiesi paprasčiausius instrumentus. Plynaukštės paviršius toks, kad vieną kartą ja pravažiavęs automobilis, visam laikui palieka ratų pėdsakus. Todėl dabar Naskos teritorija kruopščiai saugoma, o už piešinių gadinimą, netgi netyčinį, gresia nelaisvės atėmimas iki 5 metų arba 30 000 JAV dolerių bauda. Ir štai kas stebėtina: esant dešimtims tūkstančių geoglifų Naska plynaukštėje, faktiškai nėra takų pėdsakų. O jeigu žmonės dirbdami žemės darbus piešė kelių dešimčių metrų pločio ir šimtų metrų ir netgi kilometrų ilgio juostas, tai kur tų žmonių, kurie turėjo išminti daug takelių, kuriais jie vaikščiojo į šiuos žemės darbus pėdsakai? Takelius galima rasti kalvų šlaituose, kur iki draustinio paskelbimo būdavo vietiniai valstiečiai. Bet jokių takų, kurie turėjo būti palikti tūkstančių statytojų ant pačios Naska plynaukštės nerasta. Jų nebuvimas visiškai paneigia hipotezę, kad šie piešiniai buvo atlikti kaip paprasti žemės kasimo darbai.

Linijos ir juostos daug kartų kerta viena kitą, juostos užeina ant piešinių, geometrinės figūros kerta juostas. Tai rodo, kad Naskos kompleksas piešiniais padengtas ne vienu metu, o keliais etapais. Bet vėliau sukurti ir  ant viršaus nupiešti piešiniai nesunaikina po jais esančių geoglifų kontūrų. Kaip tai įmanoma, juk kai “tranšėja” kerta kitą “tranšėją” aišku, kad ji turi sunaikinti buvusią figūrą. Bet Naskoje taip nėra.

Nei nuotraukos, nei vaizdo įrašai nesukelia tokio įspūdžio, kaip Naskos linijos, matomos savo akimis iš paukščio skrydžio. Idealiai lygios linijos pabėga už horizonto, kirsdamos išdžiūvusių upių vagas, kyla į kalveles ir tuo pat metu nė trupučio nepakeičia savo krypties. Dabar egzistuoja daugiau nei 30 hipotezių, bandančių paaiškinti šių geoglifų kilmę, bet nė viena iš jų negali duoti protingo atsakymo į du principinius klausimus: kaip ir kodėl buvo apipiešta ši didelė “braižymo lenta”. Šiuolaikiški geodeziniai metodai nesuteikia galimybės reljefe nubrėžti tiesią liniją iki 8 km, kad nuokrypis neviršytų 0,1 %. O senovės Naskos piešinių kūrėjai, kad ir kas jie buvo, tai sugebėjo. Taip pat tiesios linijos, besitęsiančios kilometrus, paprasčiausiai ignoruoja reljefo nelygumus. Jos nusileidžia į įdubas, kyla į kalvų viršūnes, o jų geometrinis tikslumas ir šoninių linijų lygiagretumas išlieka.

Dauguma hipotezių, kurias per paskutinius dešimtmečius iškėlė mokslininkai stengiasi paaiškinti Naskos geoglifų paskirtį. Iš esmės šios hipotezės šiuos gigantiškus piešinius sieja su astronominiais - kalendoriniais arba kultiniais tikslais. Marija Raiche taip pat laikėsi astronominės hipotezės. Ji manė, kad pagrindinės linijos ir juostos nurodo svarbiausių planetų ir žvaigždžių patekėjimo taškus tam tikromis dienomis, o gyvūnų ir paukščių piešiniai galėjo reikšti žvaigždynus. Visgi specialūs Amerikos mokslininkų tyrimai 70 - 80 praėjusio amžiaus metais, kurie vyko naudojant kompiuterines programas, nepatvirtino jokio aiškaus astronominio konteksto šiuose piešiniuose. Tik 20 % iš jų tirtų linijų ir juostų buvo daugiau - mažiau orientuotos pagal dangaus kūnus. Dėl to, kad Naska linijos eina beveik visomis kryptimis, tai gali būti paprasčiausiu atsitiktinumu. Be to neaukštų kalvų visame plynaukštės perimetre gausa suteikia kur kas paprastesnių ir patikimesnių astronominiams tyrimams orientyrų. Kadangi žvaigždžių padėtys laiko atžvilgiu keičiasi dėl precesijos, nustatyti konkrečią linijų orientaciją į dangaus šviesulius galima tik esant tikslioms datoms.

Naskos plynaukštės piešinių kompleksas priskiriamas pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduriui. Tokie duomenys gauti uolienų ir medienos pavyzdžių, rastų linijose ir juostose radiologinio tyrimo metu. Laboratoriniai šių pavyzdžių tyrimai parodė, kad jie sutampa su Naska kultūros laikmečiu. Iš to ir buvo padaryta išvada, kad geoglifus sukūrė šios kultūros žmonės prieš 1500 metų. Visgi tokia išvada yra per daug paviršutiniška ir neįtikinanti. Tai, kad buvo rasta Naskos indėnų keraminių indų liekanų liudija tik apie tai, kad jie lankė šiuos piešinius. Galbūt netgi ten atlikdavo ritualus, bet ne daugiau.

Alla Belokon (Алла Белоконь), Rusijos tyrinėtoja radiofizikė, po daugelio Naskos fenomeno tyrinėjimo metų iškėlė hipotezę apie tai, kaip galėjo būti atlikti šie piešiniai. Jos siūlymas netelpa į šiuolaikiškos sampratos apie žmonijos istoriją rėmus, bet galbūt paaiškina visą eilę faktų, kurių akademiniai mokslininkai paaiškinti negali. Ištyrinėjusi linijų, juostų ir piešinių pobūdį ir jų projekcijų ypatumus, ji priėjo išvados, kad visi šie piešiniai galėjo būti atlikti tik iš oro, tai yra iš skraidančio įrenginio. Alla Belokon spėjo, kad techniškai tai galėjo būti atlikta veikiant gruntą mums nežinomos kilmės energijos srautu. Kaip analogą ji pateikia daugelį taip vadinamų “ratų laukuose”, atsirandančių ir dabar daugelyje pasaulio šalių.

Naska plynaukštėje taip pat žinoma daugiau nei dešimt taip vadinamų “centrų”. Tai taškai, iš kurių į skirtingas puses radialiai eina dauguma linijų. Iš šono tai primena koordinačių sistemą, kuri buvo naudojama viduramžių jūriniuose žemėlapiuose. Alla Belokon taip pat nustatė eilę griežtų matematinių dėsningumų tarp šių centrų padėčių ir didžiųjų juostų. Pagal jos spėjimą pagrindinių plynaukštės Naska piešinių kompleksas yra trimatė panaši į kristalą kompozicija, kuri atspindi mūsų saulės sistemos struktūrą. LAH

Pre-alpha
Kai programa yra Pre-alpha versijoje, ją jau galima naudoti, tačiau ji dar nėra pilnai sukurta bei paruošta naudojimui. Tokios versijos laikotarpyje dar taisomos įvairios paliktos, nepastebėtos klaidos, tvarkomas dizainas, bei testuojama pačių tos programinės įrangos kūrėjų. “Pre-” priešdėlis yra naudojamas ir prie Beta, ir prie Release Candidate, o skaičiukus (1,2,3 ir t.t.) prie visų versijų stadijų galėsime pastebėti taip pat, tačiau nesismulkinkime.

Alpha versija
Alpha versija jau yra paruošta testavimui. Ji perduodama testuoti kolegoms, inžinieriams bei kai kuriems vartotojams. Ši versija žymiai pažangesnė už savo “pirmtakę” “Pre-alpha”, mat joje yra ištaisytos klaidos pastebėtos kūrėjų. Dizainas bei kiti dalykėliai jau beveik sutvarkyti, tačiau ji naudojimui pilnai vis dar neparuošta. Alpha versijos interneto vartotojams testuoti dažniausiai dar neduodamos, tačiau, žinoma jos visada patenka (“nuteka”) į smalsuolių – technikos entuziastų rankas.

Beta versija
Beta versijoje būna ištaisytos kelios klaidos ir joje “programinių kliurkų” beveik nepamatysime ir jau taip pat beveik yra paruošta pilnam naudojimui, tačiau jos metu vis dar vyksta intenstyvus tvarkymas, funkcijų pridėjimas, kažko keitimas, tad “Release Candidate” šią programą galime pamatyti šiek tiek pasikeitusią, ar su pataisytomis klaidomis. Ši versija jau yra duodama ištestuoti visam pasauliui, platinama internete. (kalbu apie atvirojo kodo programinę įrangą)

Release Candidate versija
Release Candidate versija jau dažniausiai būna, kaip anglai sako “code-complete” (kodas užbaigtas, kodas tvarkingas) ir joje didelių pakeitimų daryti jau nebežada išskyrus mažas klaideles apie, kurias juos informuoja naudotojai, mat jie patys jau būna viską išnagrinėję. Kaip girdėjau, Apple ją vadina “Golden master”.

Galutinė versija
Valio! Versija jau visiškai paruošta naudoti, pirkti ar parsisiųsti. Jos jie daugiau nebetobulins, išskyrus naujų versijų išleidimą. Naujose versijose gali būti tik klaidų pataisymas, išvaizdos pakeitimas, naujų funkcijų pridėjimas ir taip toliau. Prieš išleidžiant naują versiją ji ir vėl praeina visas “stadijas”. (Andrius Kleiva)